Nusibodo girdėti kaip Lietuvos futbolo rinktinę muša kas tik netingi. Sirgaliai gauna antausius vieną po kito. Lietuvos futbolas – ar ne per daug kritikos? Gal ši pastovi, nepamatuota (?) kritika kaip tik daro meškos paslaugą? Gal palikime Lietuvos futbolą ramybėje kaip, tarkime, tinklinį ar rankinį ir turėsim šviesą tunelio gale? Šviesa tunelio gale pasimatė rinktinę treniruojant V. Urbonui. Tautų lygoje buvo iškovota pergalė prieš Albaniją 1-0, draugiškose varžybose 3-1 laimėta prieš Estiją, sekė kovingos lygiosios su Baltarusija 2-2, lygiosios su Albanija 0-0, pergalė prieš Kazachstaną 2-1. Šie rezultatai suteikė vilties apie rinktinės atsigavimą. Deja, vėliau viskas grįžo į savo vietas. Sekė pralaimėjimai Kosovo komandai 4-0, Šveicarijai – 1-0, Italijai – 2-0. Baltijos čempionate Estijai – 1-0, Latvijai – 3-1, draugiškose rungtynėse Ispanijai – 4-0. Naujas rinktinės treneris, taip pat atnešė tris pralaimėjimus 4-1 Š.Airijai, 1-0 – Bulgarijai, 5-0 – Italijai. Dėl Covid-19 susirgimo rinktinei tiesiogiai negalėjęs vadovauti Valdas Ivanauskas ženklių teigiamų pokyčių neatnešė.
Kas gi tas Valdas Ivanauskas?
„Žaidėjas, kuris paskutinis žaidė gerame klube, buvau aš“ – dar visai nesenai spaudai teigė Valdas Ivanauskas. Gal tai skamba pagyrūniškai, bet V. Ivanauskas buvo vienas geriausių Lietuvos rinktinės futbolininkų. Pirmasis jo profesionalus klubas, kaip priklauso laikmečiui, buvo Vilniaus „Žalgiris“. Pasirinkimo tuo metu daug nebuvo: SSRS aukščiausioje lygoje – „Žalgiris“, laipteliu žemiau – Klaipėdos „Atlantas“ dar žemiau – Kauno „Inkaras“. V.Ivanauskas matė ir jautė geriausius Lietuvos futbolo laikus. 1987 metais rungtyniaujant „Žalgiryje“ buvo iškovota trečia vieta SSRS čempionate, vadovaujant A. Liubinskui ir B. Zelkevičiui buvo daug sėkmingų rungtynių ir Lietuvos rinktinėje. 1994 metais vos neiškovota vieta Europos čempionate. Klubinėje karjeroje taip pat buvo daug pasiekta: 1991 m. Vienos „Austria“ klube tris kartus laimėtas čempionatas ir taurė. Toliau etapas Bundeslygoje „Hamburg SV“ komandoje. Vėliau Valdas Ivanauskas sugrįžo į Austrijos SV Salzburg. 1999–2001 m. vėl žaidė Vokietijoje, SV Wilhelmshaven komandoje, kuri 2000 m. iš regioninės Oberlygos pakilo į aukštesnę regioninę šiaurės lygą (Regionalliga Nord).
Baigus karjerą V. Ivanauskas rimtai žiūrėjo į trenerio darbą ir 2002 metais baigė Vokietijos Kelno aukštąją sporto mokyklą. 2003 m. dirbo Lietuvos nacionalinės komandos trenerio asistentu, padėdamas A. Liubinskui Europos čempionato atrankoje. Paskui, pirmasis treniruotas klubas – Rūdiškių „Vėtra“, tada 2004-2005 m. – FBK „Kaunas“ ir aukščiausias kaip trenerio pasiekimas – Škotijos „Hearts“ klubo vairas. Toliau vidutinio lygmens komandos tokios kaip Gargždų „Banga“, Baku „Standart“, „Šiauliai“, Gruzijos „FC Dila Gori“, Lietuvos U-18 rinktinė, Dinamo „Brest“ ir dabar – Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė.
Pirmasis Valdo Ivanausko blynas sudegęs?
Vertinti V. Ivanausko darbą rinktinėje dabar yra sudėtinga dėl objektyvių priežasčių. Jis pats negalėjo tiesiogiai vadovauti rungtynėms dėl Covid-19 ligos, bet stebuklų nerodė nei asistentai, nei žaidėjai. Patirtas beviltiškas pralaimėjimas namie Š. Airijai, kai per 11 metrų fiestą buvo galima užsikabinti bent jau už lygiųjų. Sužaisti 0-0 nebuvo sunku ir su Bulgarija, kurios rinktinė dar nesenai (?) 1994 metais pasaulio čempionate iškovojo 4 vietą ir, kurios šlovės akimirkos liko labai toli. „Vyšnia ant torto“ – pralaimėjimas Italijai 5-0. Dar žaidžiant Ivanauskui galėjom didžiuotis lygiosiomis prieš pasaulio elito komandas, kad ir tą pačią Italiją. Jei krepšinio treneris G. Krapikas dar treniruodamas „Žalgirį“ per spaudos konferenciją kalbėjo, kad jis negali vienu metu reguliuoti ir puolimo, ir gynybos, tai Lietuvos futbolo rinktinės žaidime per šiuos tris mačus nebuvo nei puolimo, nei gynybos.
Buvęs Lietuvos futbolo rinktinės treneris Edgaras Jankauskas mano, kad anksčiau vienu didžiausiu kritikų pasisakančių apie rinktinės žaidimą buvę ir stipriai strategus skalpavęs Valdas Ivanauskas atsidūręs šioje kėdėje susidūrė su realybe.Viena yra viską stebėti iš šalies ir kritikuoti, o kita – dirbti. Kiekvienas naujas treneris atsineša ir savo naujų idėjų.
Ką mes matėme aikštėje?
Permainos pradėtos nuo gynybos. Tai drąsus žingsnis rizikuojant praleisti daug įvarčių. Mes matėme drastiškai atjaunintą vidurio gynėjų porą. Dvikovose su Bulgarija ir Italija – J. Lasickas žaidė krašto gynėjo pozicijoje. Rizika nepasiteisino, bet V. Ivanauskas prašė kantrybės ir laiko. Gal tai tikslas po truputį užauginti rinktinę, o ne iš karto, pasikviečiant labiau patyrusius žaidėjus, rodyti rezultatą? Žaidėjų korekcijos atliktos, bet futbolo ekspertai žaidimo schemose daug naujovių nepamatė. Matėsi vaikinų atsidavimas, bet jų galimybės yra ribotos. Stebint individualų futbolininkų pasirodymą, visose trijose rungtynėse matėsi silpnumas ir čia.
Reikia ilgai laukti progos, kad mūsų futbolininkas individualiai aploštų bet kurios rinktinės futbolininką. O puolimas? Nykstanti Lietuvos futbolininkų rūšis nuo Danilevičiaus ar netgi to paties Ivanausko laikų? Edgaras Dubickas – pagrindinio puolėjo pozicijoje. Pasirinkimo nebuvimas ar perspektyva ateičiai? O statistika žiauri. Pasaulio čempionato atrankos C grupėje besivaržanti Lietuva užima paskutinę vietą, įmušusi vieną ir praleidusi net 13 įvarčių. 9 pralaimėjimai iš eilės. Sąskaitoje – 0 taškų. Kitose grupėse be taškų yra vos dvi valstybės –Gibraltaras ir San Marinas. Tvarkaraštis irgi neguodžiantis: po mėnesio lietuviai susitiks su Bulgarija ir Šveicarija, lapkritį – su Šiaurės Airija. Kiek iškovosim taškų? 0 ar 1 per visas rungtynes? Jei praleisime įvartį pirmieji, lygiąsias galima pamiršti, nes puolėjai – nykstanti Lietuvos rūšis.
Ar kaltas tik futbolo treneris?
Kaip dar prieš kelis metus viename privačiame pokalbyje sakė futbolo treneris V. Dambrauskas, rinktinės trenerio pareigos yra tarsi nuobauda. Pabandė E. Jankauskas, D. Urbonas, dabar – V. Ivanauskas.o rezultatuose pakyčių nėra. O kiek dar matėme įvairiausių trenerių ir rinktinių pasirodymų…
Nuo ko pradėti? Pirmiausia – vaikų futbolas. Svarbu nuosekliai, piramidės principu veikiančios akademijos. Jei reikia – naudoti stipendijų ir premijavimo sistemas. Trenerių atranka ir motyvacija. Geros treniravimosi bazės.
Dėmesys „A lygos“ komandoms. Mažiau užsieniečių, daugiau savų žaidėjų. Būtina skatinimo sistema. Pavyzdys – į europinio turnyro grupių varžybas prasimušusi Talino „Flora“ sudaryta vien iš savų žaidėjų.
Mažiau kritikos rinktinei. Suprantama, futbolo „Kesminai“ ir krepšinio „Čeponiai“ iš to kraunasi dėmesio baterijas, bet nuo to rinktinei nėra geriau.
Leisti dirbti V. Ivanauskui. Tegul būna sutartis ilgalaikė 3-4 metų ciklui. Rinktinės atnaujinimas trunka ne vienerius metus. Reikia kantrybės ir laiko.