Žymiausi ar geriausi? Nors žymiausi ne visada būna geriausi, bet dažniausiai yra būtent taip. Jie savo pasiektais titulais dažniau tampa žymūs ir nusipelno didesnės pagarbos, nei tie, kurie to pasiekia dėl ne visada tinkamų poelgių. Nors futbolas yra komandinė sporto šaka, Lietuvos futbolininkai kaip komanda svarių laimėjimų, deja, nėra pasiekę. Kur kas brandžiau, bent jau praeityje, jie rungtyniavo ir ne vieną trofėjų iškovojo žaisdami užsienio komandose ar tuometinėje sovietų rinktinėje. Taigi, kas geresnis, olimpinis čempionas A. Narbekovas ar UEFA Čempionų lygos laimėtojas E. Jankauskas? O gal geriausias yra ilgą laiką pajėgiuose klubuose rungtyniavęs V. Ivanauskas? O kur dar D. Šemberas ar M. Žaliukas? O Europos čempionas V. Sukristovas? Susipažinkime – žymiausi Lietuvos futbolininkai!
Valdas Ivanauskas
Kaip Valdas Ivanauskas teigė savo biografinės knygos „Žaidimas gyvenimu“ pristatymo metu – „Visada mėgdavau rizikuoti“. Valdas Ivanauskas turėjo turbūt plačiausią ir spalvingiausią karjerą lyginant su jo kartos ir jaunesniais kolegomis. Užaugęs „neramiame“ Kauno Vilijampolės rajone, 1984 metais jis sugebėjo prasimušti į pagrindinę Vilniaus „Žalgirio“ komandos sudėtį. Po metų sekė karinė tarnyba Maskvos „CSKA“ klube ir vėl žaidimas Vilniaus „Žalgiryje“ (1986 – 1990 m.).
Įdomu, jog 1990 metais Valdas Ivanauskas sugebėjo sužaisti net trijuose klubuose. Čempionatą baigė „Žalgiryje“, tada norint išvykti į užsienį reikėjo perlipti Maskvos barjerą, todėl kartu su V. Sukristovu, A. Janoniu ir A. Narbekovu teko padėti Maskvos „Lokomotyvo“ komandai patekti į aukščiausią lygą. Sužaidęs 16 rungtynių Maskvos komandoje, V. Ivanauskas patraukė į Vienos „Austria“ (1990 – 1993 m.), kurios vadovams Lietuvos futbolininkai padarė įspūdį per 1988 m. Europos taurės rungtynes kai Vienos klubas žaidė su Vilniaus „Žalgiriu“. Namie Lietuvos futbolininkai Žalgiriečiai tada laimėjo 2-0, bet išvykoje skaudžiai pralaimėjo 2-5. Vėliau, aukščiausias karjeros pasiekimas buvo „Hamburgo SV“ komanda ir žaidimas bundeslygoje (1993 – 1997 m.).
Futbolininko karjerą Valdas baigė žaisdamas Austrijos ir žemesnės lygos Vokietijos klubuose. Savo kovingumu, darbštumu ir netgi akiplėšiškumu jis primena kitą kaunietį – krepšininką Joną Mačiulį. Šios savybės Ivanauskui padėjo prasimušti į Tarybų Sąjungos rinktinę, kurioje debiutavo 1988 m. ir sužaidė 4 oficialias rungtynes. Lietuvos futbolo rinktinėje jis sužaidė 28 rungtynes ir pasižymėjo 8 įvarčiais. Su rinktine Valdas Ivanauskas atsisveikino skambiai – 1998 m. į Bosnijos ir Hercegovinos rinktinės vartus įmušė tris įvarčius. Tai vienintelis oficialiose rungtynėse pasiektas „hat-trickas“ Lietuvos rinktinės istorijoje. Tas rungtynes Lietuva laimėjo rezultatu 4-2. Baigęs futbolininko karjerą V.Ivanauskas Vokietijos Kelno aukštojoje sporto mokykloje 2002 m. gavo trenerio kvalifikaciją. Deja, trenerio karjera nesiklostė Valdas praktiškai kasmet keitė klubus. Aukščiausias pasiekimas trenerio karjeroje buvo 2006 metais treniruotas Edinburgo „Hearts“ klubas. Vien buvimas šalia aikštingojo V.Romanovo turėjo užgrūdinti gyvenime ir šilto, ir šalto mačiusi V. Ivanauską.
Arminas Narbekovas
Jeigu V. Ivanauskas gali pasigirti knyga, tai Arminas Narbekovas – dokumentiniu filmu apie jį patį. Filmas “Arminas Narbekovas – futbolo fenomenas” yra šlovingas ilgo futbolininko kelio atspindys. Tas kelias prasidėjo Gargžduose. Daugiavaikėje šeimoje augęs Arminas Narbekovas pradėjo treniruotes gimtajame mieste, vėliau kėlėsi į garsiąją Panevėžio internatinę futbolo mokyklą. Būdamas 15 metų, 1980 metais jis jau debiutavo SSRS jaunių rinktinėje, o 1983 metais – legendiniame Vilniaus „Žalgiryje“ (1983-1990 m.). Pasižymėjęs rezultatyvumu, per šį laikotarpį jis įmušė 51 įvartį ir tapo rezultatyviausiu „Žalgirio“ futbolininku. „Įvarčių mašina“ neliko nepastebėta. 1987 metais žaisdamas „Žalgirio“ komandoje Arminas laimėjo universiados auksą (formaliai komanda vadinosi Sovietų Sąjungos studentų rinktinė). Čempionate pelnęs 6 įvarčius jis tapo rezultatyviausiu pirmenybių žaidėju. 1987 m. jam buvo sėkmingi ir klubiniame sezone – iškovota trečioji vieta Sovietų Sąjungos čempionate.
Dar po metų su Sovietų Sąjungos olimpine rinktine tapo Seulo olimpinių žaidynių čempionu. Žaidynėse jis nebuvo statistas. A. Narbekovas sugebėjo įmušti 2 įvarčius, kurių antrasis buvo sidabro vertės – pusfinalio rungtynių prieš Italiją pratęsimo metu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jo karjera susiklostė beveik identiškai kaip ir Valdui Ivanauskui -žaidė Maskvos „Lokomotyve“, Vienos „Austria“ ir ilgus metus kituose Austrijos klubuose. Baigus karjerą, 2002 metais A. Narbekovas buvo išrinktas Lietuvos futbolo federacijos viceprezidentu. Tačiau negyvenant Lietuvoje vykdyti šias atsakingas pareigas buvo sudėtinga. 2005 metais A. Narbekovas iš Austrijos grįžo į Lietuvą ir tapo „Žalgirio“ klubo prezidentu, o po metų – vyriausiuoju treneriu. Vėliau teko treniruoti komandas, kurios ryškaus pėdsako trenerio karjeroje nepaliko.
Viačeslavas Sukristovas
Dar vienas senojo „Žalgirio“ žaidėjas – Viačeslavas Sukristovas. Nors jo pasiekimai nėra tokie ryškūs, kuriuos pasiekė Lietuvos futbolininkai V. Ivanausko ar A. Narbekovo, bet yra vertas būti įtrauktu į žymiausių futbolininkų sąrašą. Karjeros pradžia buvo identiška prieš tai paminėtiems komandos draugams. Pradžia „Žalgiryje“ įvyko 1984 metais. Pajėgiame SSRS čempionate žaidžiant „Žalgiryje“ buvo laimėta bronza (1987 m.). Aukščiausias karjeros pasiekimas – 1988 m. Europos pirmenybių sidabras. Pakliūti į trenerio V. Lobanovskio šešioliktuką tada buvo didžiulė garbė ir pripažinimas. Universalus, gynėjo ir saugo pozicijose galėjęs žaisti futbolininkas siekė ir dalyvavimo olimpiadoje, bet svajonei išsipildyti sutrukdė sunki trauma – po Europos čempionato treniruotėje lūžo koja. 1990 m. spėjęs tapti Lietuvos čempionu, su kitais geriausiais žalgiriečiais išvyko pažaisti „tramplyne į Europą“ – Maskvos „Lokomotyv“ komandoje. Iš Rusijos išvyko į Izraelį, į Tel avivo „Beitar“ klubą ir iki pat 1996 m. žaidė įvairiose Izraelio komandose. Futbolininko karjerą pabaigė 1998 m. Vilniaus „Žalgiryje“.
Deividas Šemberas
Nuo 1996 iki 2013 metų už Lietuvos nacionalinę rinktinę Deividas Šemberas sužaidė net 82 rungtynes. Rungtyniavęs saugo ir gynėjo pozicijose, įvarčių gausa pasigirti negalėjo, bet komandos draugų buvo gerbiamas už kovingą charakterį. Kaip tuo laikotarpiu buvo būdinga, Šemberas karjerą pradėjo tuometiniame Vilniaus „Žalgirio“ klube (1997 metais). Jau po metų išvyko į Maskvos „Dinamo“ klubą ir 16 metų žaidė Rusijoje – Maskvos „Dinamo“ (1998 – 2001 m.), Maskvos „CSKA“ (2002 – 2012 m.). Vladikavkazo „Alanija“ (2012 – 2014m.) komandose.
Paskutinįjį karjeros sezoną 2014 metais baigė Vilniaus „Žalgiryje“. Iškovota daug titulų: Rusijos ir Lietuvos čempionas ir taurių laimėtojas, geriausias Lietuvos futbolininkas, bet svariausias apdovanojimas – su Maskvos „CSKA“ iškovota UEFA taurė. Šis titulas uždirbo solidų atlyginimą, bet kaip pats juokavo, jį ženkliai apkarpė skyrybos su pramogų pasaulio atstove Agne Armoškaite. Baigęs futbolininko karjerą Deividas tapo futbolo valdininku. 2015 m. jis buvo išrinktas A lygos klubų asociacijos prezidentu. Šiai karjerai nesusiklosčius, du metus dirbo FK „Žalgiris“ sporto operacijų direktoriumi.
Edgaras Jankauskas
Gal tai žinomiausias Lietuvos futbolininkas? Aišku, negalima lyginti skirtingų kartų futbolininkų, nes vieniems būti žinomiems pasitaikė palankesnis laikmetis, kitiems ne toks palankus. Futbolininko karjerą Edgaras Jankauskas pradėjo tuometiniame Vilniaus „Panerio“ klube. Neeilinių gabumų puolėjas greitai buvo pastebėtas legendinio „Žalgirio“ atstovų ir jau nuo 16 metų penkis sezonus rungtyniavo pagrindinėje sudėtyje. Paskui sekė du sezonai Rusijoje – Maskvos „CSKA“ ir „Torpedo“ komandose. Tai, pasak E.Jankausko, buvo sunkiausias karjeros etapas. „Tais laikais Rusijoje tikrai nebuvo lengva, organizacija nebuvo tokia, kokia dabar yra, struktūra, stadionai, viskas nebuvo taip, kaip dabar“ – pasakojo jis. Po savotiško užsigrūdinimo sekė ilgi metai rungtyniavimo Europoje. Rungtyniauta Belgijos „Briuge“ (3 sezonai), Ispanijos „Real Sociedad“ (3 sezonai), Lisabonos „Benfika“ (1 sezonas) ir pagaliau Portugalijos „FK Porto“ komandose. Žaisti trenerio J. Mourinho treniruojamoje komandoje ir tapti Čempionų lygos nugalėtoju yra beveik kiekvieno žaidėjo maksimumas karjeroje.
Po šios pergalės Jankauskas buvo išnuomotas prancūzų „OGC Nice“ komandai. Tas sezonas buvo itin nesėkmingas – Jankauskas įmušė vos 2 įvarčius. Kitą sezoną futbolininkas karjerą tęsė V.Romanovo imperijoje – pirmiausia atgavo pasitikėjimą „FBK Kaunas“ klube, vėliau buvo paskolintas į Edinburgo „Hearts“ komandai. Padėjęs komandai laimėti sidabro medalius, tapo vienu naudingiausiu čempionato žaidėju. Po sėkmingo karjeros etapo Edgaras Jankauskas turėjo vėl lipti laipteliu žemyn ir pasitraukus iš Lisabonos „Belenenses“, pasirašė sutartį su Rygos „Skonto“ ekipa. 2009 metais jo karjera pasisuko į egzotišką MLS lygą – pasirašė sutartį su Bostono „New England „Revolution“ komanda. 2010 metų gale nusprendė baigti futbolininko karjerą, bet jau 2011 m. vasario mėnesį apsigalvojo ir metams pasirašė sutartį su Voronežo „Fakel“ komanda.
E. Jankauskas futbolo rinktinėje
Lietuvos futbolo rinktinėje E. Jankauskas žaidė 1995 – 2010 metais, sužaidė 56 rungtynes per kurias pelnė 10 įvarčių.
Nebaigęs sezono ėmėsi trenerio duonos – priėmė buvusio Lietuvos futbolo rinktinės trenerio Jose Couceiro kvietimą ir tapo jo asistentu Maskvos „Lokomotiv“ klube, o po pusmečio išvyko stažuotis į Edinburgą (Škotija). 2014 m. tapo „FK Trakai“ vyriausiu treneriu. Jo treniruojama komanda pradėjusi čempionatą pergalingai, sezono finiše patyrė kelis pralaimėjimus ir liko ketvirtoje vietoje. 2016 m. pradžioje Edgaras Jankauskas tapo Lietuvos nacionalinės vyrų futbolo rinktinės treneriu. Šiame poste karjera buvo tiesiog tragiška – pergalių ir pralaimėjimų balansas lygus 3-20. Ypatingai prastas finišas buvo UEFA tautų lygoje – pralaimėtos visos 6 rungtynės. Nesėkmingai susiklosčiusi trenerio karjera nenustelbė Belgijos, Portugalijos ir Lietuvos, bei UEFA čempiono šlovingos karjeros.
Marius Žaliūkas
Metas ir liūdnesniems akcentams. Šių metų spalio 31 dieną, 36-erių metų futbolininkas mirė po ilgą laiką jį kankinusios sunkios ligos. Didžiąją futbolininko karjerą Marius Žaliūkas pradėjo sulaukęs 18 metų. Po dvejų metų praleistų „Kauno jėgerių“ ekipoje, centro gynėjo ir saugo pozicijoje žaidęs futbolininkas debiutavo tuometiniame Kauno „Inkaro“ klube. Progresuojant žaidimui, persikėlė į V. Romanovo imperijos klubą – Kauno „FBK Kaunas“. Deja, neįsitvirtinus jame, buvo išsiustas į neoficialiai vadinamą dukterinę „FK Šilutė“ komandą. Grįžęs tapo pagrindinės sudėties futbolininku. Vėliau keturis metus žaidė dar viename V. Romanovo klube – buvo paskolintas Edinburgo „Hearts“ klubui (2006-2010 m.).
Po šio laikotarpio su šia komanda pratęsė sutartį dar trejiems metams. Per septynis metus viename geriausiu Škotijos klubu, buvo laimėta Škotijos taurė ir pasiektos komandos kapitono pareigos, kas yra didžiulis įvertinimas. Marius Žaliūkas komandoje buvo vertinamas už išskirtinį profesionalumą. Jį labai gerbė tiek kolegos, tiek treneriai, tiek klubo administracija. Karjeros pikas tuo nesibaigė. Sekė sezonas antrame pagal pajėgumą Anglijos čempionate „Leeds United“ komandoje, po to dar sezonas Glazgo „Rangers“ ir užbaigta didi ir rami karjera Vilniaus „Žalgiryje“. Lietuvos rinktinei atstovavo dešimtmetį (2006-2016 m.). Jo nuopelnai futbolo pasaulyje nebuvo pamiršti. Lietuvos rinktinė apšilimo metu prieš rungtynes su Farerų salomis atidavė pagarbą mirusiam M. Žaliūkui – vilkėjo geltonus marškinėlius su jo pavarde. Tai pat rubinėje jam buvo palikta vieta, po įmušto įvarčio žaidėjai nebyliai dedikavo jį Mariui.
Nors Lietuva negarsėja kaip futbolo kraštas, bet individualiai gerai žaidžiančių futbolininkų turime nemažai. Prie žymių futbolininkų dar galima priskirti olimpinį čempioną A. Janonį, dabartinį LFF prezidentą T. Danilevičių, A. Skarbalių, L. Spalvį. Žymūs ir Lietuvos futbolininkai – vartininkai, tokie kaip V. Jurkus, V. Martinkėnas, G. Staučė, Ž. Kačemarskas, V. Černiauskas. Turime kuo pasigirti, belieka sulaukti naujos kartos sužibėjimo futbolo padangėje.